Ką tai reiškia?

Dar prieš kelis dešimtmečius laikoma egzotika, meditacija pamažu tapo neatsiejama šiuolaikinio gyvenimo dalimi. Internete įvedę paiešką pagal žodį meditation, gautume virš 300 000 000 rezultatų. Apie meditaciją parašyta daugybė knygų. Įvairiausios religinės tradicijos, sektos ir mokyklos, nuo šamanų iki krikščionių, arba budistų ir šiaip pavieniai mokytojai siūlo savo meditacijos versijas. Siūloma medituoti su mantromis, maldomis, šokiais, dainavimais, psichodelinėmis medžiagomis, ir t.t. Sunku patikėti, bet prieš 20 – 30 metų Lietuvoje joks psichologas nesiūlė meditacijos savo klientams, o bažnyčia dar visai neseniai radikaliai priešinosi jogos (iš kurios ir atkeliavo meditacijos praktika pavidalu, tinkančiu bet kuriam pasaulėčiui) “invazijai” į šiuolaikinę kultūrą, bet štai dabar atsirado “krikščioniška” meditacija. Visi, kas ragina medituoti, savaip formuluoja priežastis, dėl kurių verta pradėti ir tikslus, iki kurių galima nueiti ir šie dalykai skamba labai skirtingai, priklausomai nuo aiškinančiojo religinių, kultūrinių ir kitokių ypatybių. Žmogui, norinčiam susigaudyti šioje įvairovėje, tenka “brautis” per įvairių tradicijų ir pakraipų “ideologijas”, kuriomis neišvengiamai “apauga” ir jų praktikos.

Tai kas yra meditacija? Ką vadiname šiuo žodžiu? Ką turime omenyje, sakydami spalvų meditacija, garsų meditacija, skonio, šokio, vyno, judesio, pojūčių ir begalė kitų meditacijų? Šiuo žodžiu vadiname maksimalų susitelkimą ties kažkokiu dalyku, kylantį iš didelio susidomėjimo, noro, meilės tam dalykui. Aukščiausią jautrumo laipsnį kažkam (savo mintims, jausmams, kūnui, kitam žmogui, gamtai, reiškiniui, daiktui) irgi vadiname meditacija.  Vadiname taip situaciją, kai dėmesys tarsi susilieja, tampa vienu su tuo, į ką yra nukreiptas ir žmogus staiga patiria save nesuvaržytu įprasto asmeninio santykio “rėmais”. Dažnai šis patyrimas apibūdinamas “pailsėjau nuo savęs”, arba “nustojau save kontroliuoti”, ar “pabuvau geresne savęs versija”.

Nežiūrint meditacijos lyg ir “nuvainikavimo” iš dvasinių praktikų karalienės iki streso mažinimo, emocijų suvaldymo, intelekto aštrinimo, sveikatos stiprinimo, santykių, miego pagerinimo, arba tiesiog poilsio priemonės, šiuolaikiniame gyvenime (bent kalbos lygmeniu), jos faktinė vieta yra išskirtinė. Per keliolika dešimtmečių tai, ką anuometiniai misionieriai atvežė iš Indijos ir platino kaip egzotinį dalyką, nepastebimai ir palyginti greitai užėmė aukščiausią “reitingą” mūsų protuose. Net nepraktikuodami, kalbos lygmeny suprantame, kad aukščiausias dėmesingumo, meilės laipsnis kažkam vadinamas meditacija.